Boerhaave sindromas yra reta problema, kurią sudaro spontaniškas stemplės plyšimo atsiradimas, kuris sukelia tokius simptomus kaip stiprus krūtinės skausmas ir dusulys, pavyzdžiui.
Paprastai Boerhaave sindromą sukelia per didelis maisto ar alkoholio vartojimas, sukeliantis stiprų vėmimą, didėjantį pilvo spaudimą ir pervargusius stemplės raumenis, kurie baigiasi ašarojimu.
Boerhaave sindromas yra skubios medicininės pagalbos atvejis, todėl, jei jaučiate ūmų krūtinės skausmą ar dusulį, svarbu nedelsiant vykti į ligoninę, kad pradėtumėte gydymą per pirmąsias 12 valandų ir išvengtumėte rimtų komplikacijų, tokių kaip kvėpavimo sustojimas.
Boerhaave sindromo simptomai
Pagrindiniai Boerhaave sindromo simptomai yra šie:
- Stiprus krūtinės skausmas, kuris sustiprėja ryjant; Dusulys; Veido ar gerklės patinimas; Balso pakeitimas.
Paprastai šie simptomai pasireiškia po vėmimo, tačiau kai kuriais atvejais jie gali atsirasti ir vėliau, pavyzdžiui, valgant ar geriant vandenį.
Be to, simptomai kiekvienu atveju skiriasi ir gali pasireikšti kitais visiškai skirtingais požymiais, tokiais kaip per didelis noras gerti vandenį, karščiavimas ar nuolatinis vėmimas. Taigi diagnozė paprastai atima daug laiko, nes sindromą galima supainioti su kitomis širdies ar virškinimo trakto problemomis.
Gydymas Boerhaave sindromu
Boerhaave sindromo gydymas turėtų būti atliekamas ligoninėje skubios chirurgijos būdu, siekiant ištaisyti stemplės plyšimą ir gydyti infekciją, kuri dažniausiai vystosi krūtinėje dėl skrandžio rūgščių ir bakterijų kaupimosi iš maisto.
Geriausia, jei gydymas turėtų būti pradėtas per pirmąsias 12 valandų po stemplės plyšimo, kad būtų išvengta bendros infekcijos, kuri po to sumažina paciento gyvenimo trukmę.
Boerhaave sindromo diagnozė
Boerhaave sindromą galima diagnozuoti atliekant krūtinės ląstos rentgenografiją ir kompiuterinę tomografiją, tačiau svarbu turėti prieigą prie paciento anamnezės, kad būtų pašalintos kitos ligos, turinčios panašių simptomų, pavyzdžiui, skrandžio opos perforacija, infarktas ar ūminis pankreatitas, kurie yra dažnesni ir gali apimti sindromą.
Taigi, kai įmanoma, rekomenduojama, kad pacientą lydėtų šeimos narys ar artimas asmuo, žinantis paciento ligos istoriją arba galintis apibūdinti, pavyzdžiui, simptomų atsiradimo momentą.
