Depersonalizacijos sutrikimas arba depersonifikacijos sindromas yra liga, kai asmuo jaučiasi atsiribojęs nuo savo kūno, tarsi būtų išorinis savo paties stebėtojas. Įprasta, kad yra ir nerealizacijos simptomų, o tai reiškia supratimą apie jį supančią aplinką, tarsi viskas aplink jį būtų nerealu ar dirbtina.
Šis sindromas gali pasireikšti staiga arba palaipsniui ir, nors jis gali pasireikšti sveikiems žmonėms, esant streso, intensyvaus nuovargio ar narkotikų vartojimui, jis labai susijęs su psichinėmis ligomis, tokiomis kaip depresija, nerimo sutrikimai ar šizofrenija, ar neurologinėmis ligomis. tokių kaip epilepsija, migrena ar smegenų pažeidimai.
Depersonacinio sutrikimo gydymui būtina kreiptis į psichiatrą, kuris nurodys, kaip vartoti vaistus, tokius kaip antidepresantai ir anksiolitikai, taip pat psichoterapiją.
Pagrindiniai simptomai
Depersonalizuodamasis ir derealizuodamasis sutrikimas, asmuo kitaip apdoroja savo emocijas, pasireikšdamas tokiais simptomais kaip:
- Jausmas, kad esi išorinis savo kūno stebėtojas arba kad kūnas nepriklauso tau; Įsivaizdavimas, kad esi atskirtas nuo savęs ir aplinkos; Keistumo jausmas; Žiūrėjimas į veidrodį ir nepažįstantis savęs; Abejonė, ar kai kurie dalykai iš tikrųjų nutiko jiems, ar jie tik svajojo, ar įsivaizdavo šiuos dalykus. Būti kur nors ir nežinia, kaip ten patekai, ar ką nors padarei, ir neprisimeni, kaip; Neatpažinti kai kurių šeimos narių ar neprisiminti svarbių gyvenimo įvykių; Neturėti emocijų ar sugebėti jausti skausmą tam tikru metu; tarsi jie būtų du skirtingi žmonės, nes jie labai keičia savo elgesį iš vienos situacijos į kitą; jaučiasi taip, lyg viskas būtų miglota taip, kad žmonės ir daiktai atrodo tolimi arba neaiškūs, tarsi sapnuodami.
Taigi, esant šiam sindromui, asmuo gali jausti, kad jis sapnuoja ar kad tai, ką jis patiria, nėra realu, todėl įprasta, kad šį sindromą galima supainioti su antgamtiniais įvykiais.
Sutrikimas gali būti staigus arba laipsniškas, dažni yra kiti psichiniai simptomai, tokie kaip nuotaikos svyravimas, nerimas ir kiti psichiniai sutrikimai. Tam tikrais atvejais depersonalizacija gali sukelti pavienius epizodus ištisus mėnesius ar metus, o vėliau tai tampa tęstine.
Kaip patvirtinti
Atsiradus simptomams, rodantiems depersonalizacijos sutrikimą, būtina pasitarti su psichiatru, kuris gali patvirtinti diagnozę įvertinęs šių simptomų intensyvumą ir dažnį.
Svarbu atsiminti, kad nėra neįprasta, kad kai kurie simptomai, rodantys šį sindromą, pasireiškia atskirai, vienu ar kitu atveju, tačiau, jei jie išlieka nuolat arba visada atsitinka, būtina susirūpinti.
Kas labiausiai rizikuoja
Depersonalizacijos sindromas labiau būdingas žmonėms, kurie turi šiuos rizikos veiksnius:
- Depresija; Panikos sindromas; Šizofrenija; Neurologinės ligos, tokios kaip epilepsija, smegenų auglys ar migrena; Intensyvus stresas; Emocinis smurtas; Ilgas miego trūkumas. Vaikų traumos, ypač fizinė ir psichologinė prievarta ar prievarta.
Be to, šį sutrikimą gali lemti ir narkotikų, tokių kaip kanapės ar kiti haliucinogeniniai vaistai, vartojimas. Svarbu atsiminti, kad vaistai apskritai yra labai susiję su psichinių ligų vystymusi. Supraskite, kokios yra narkotikų rūšys ir jų pasekmės sveikatai.
Kaip atliekamas gydymas
Depersonalizacijos sutrikimas yra išgydomas, o jo gydymui vadovauja psichiatras ir psichologas. Psichoterapija yra pagrindinė gydymo forma ir apima, pavyzdžiui, psichoanalizės metodus ir kognityvines bei elgesio terapijas, kurios yra labai svarbios norint kontroliuoti emocijas ir sumažinti simptomus.
Psichiatras taip pat gali skirti vaistus, padedančius kontroliuoti nerimą ir nuotaikos pokyčius, kartu su anksiolitiniais ar antidepresantais, pavyzdžiui, klonazepamu, fluoksetinu ar klomipraminu.
